pradėsiu mąstyti ne tik apie save

Kartais, kai niekas nemato, aš sukaupiu jėgas ir padarau tai, kas man būna sunku, matant kitiems. O jie, tie maži žemės skruzdeliukai, žiūrint iš kosmoso, net neįtaria, kad aš, tai sugebu.

Mane skaudina žinia, kad daugelis menkina kitą, tik tam, kad savo moralę pakeltų iki savo bambos. Nereikia išvedžioti kvailų minčių, kodėl būtent iki bambos, tiesiog... Savimylos, garbėtroškos, manantys, kad yra PASAULIO BAMBOS, galvoja kad yra dievai... Tik labai gaila ne iš didžiosios raidės. Man gaila stebėti juos, kurie taip akivaizdžiai rodo savo silpnumą menkidandami kitus. Galiu tik kelti savo kepurę ir nulenkti galvą tiems, kurie sugeba iškęsti pašaipas, išmoksta nebegirdėti tų skaudinančių žodžių.
Norėčiau ir aš žinoti tas paslaptis. Tada mokinčiau kitus, nes nenoriu matyt liūdinčius žmones. Man taip skaudu matyt juos tokius.

Savęs paklausiu, o kodėl negaliu, turbūt ir kiti manęs to paklaustų. O ką aš darau, kad nematyčiau... O ką aš galiu padaryti? Retorinis klausimas, nes kiekvienas supranta, kad internete riterių daug, kurie jaučia pasitenkinimą, gal net ir kažkokį keistą malonumą, kai sugeba krauti, peikti ir tyčiotis iš kito komentaruose viešoje erdvėje..
O tie paprasti žmonės, kurie vis dėl to yra skirtingos asmenybės, yra šimtais kartų stipresni, nes sugeba tai , ko nemoka tas jo priešas. Priešas. Keistas žodis. Tačiau tie skruzdės, net neverti turėti apibūdinimą, nes jų net neturėtų būti.

Jokio moralo nesugebu sumastyti, nes sunku. Tiesiog..

***

Juk kartais atsibudus noris vėl užmigt,
Paskęst savy, pamiršti viską.
Juk kartais tylų rytą kažkas tau beldžias į duris,
O tu sustingęs saugai savo sienų tinką.

O ką tu padarytum dėl gyvybės?
Naujos, be nuodėmių ir be begalės gyvenimo klaidų.
O ką tu padarytum dėl savo dabarties šešėlių,
Kurie neduoda tau ramiai miegot?


Juk ne daug gali iškęst, kai miršta
Po truputį, neskausmingai tavo viltys.
Juk tiek daug gali iškęst, kai gimsta
Tavo svajos iš norų vėl mylėt be pykčių.

Ar tu bėgtum per sraunią upę,
Ir šoktum nuo skardžio į krioklio
Sumuštas vandens putas,
Jei už tai tau leistų tik iš šaltinio atsigert?

Aš žinau, kad vistiek svajoji,
Nors ir tai tau neneša naudos.
Aš taip pat visada sapnuoju
Geresnį gyvenimą be... vienatvės tylumoj.

iš realybės vitrinų

Jau greitai, o gal net jau, sukako metai, kai mano šeimą užgriuvo dideli išbandymai. Išbandymai, kurie gali pakeisti bet kurio žmogaus gyvenimą, kurie išmoko, priverčia susimastyti. Netikintysis- gali pradėti tikėti Dievu, melstis, o Dievobaimingasis gali tapti dar stipresniu tikinčiuoju. Neverta gaišti laiko ir pasakyti, koks tas išbandymas. Vėžys. Taip, tas baisusis neklaužada, kuris gali atsirasti pas žmogų, net tada, jei jo šeimoje niekas jo neturėjo. Bet pas mus turėjo... Promočiutė, mamos močiutė, nuo jo mirė.
Jau greitai, o gal net jau, sukako metai, kai mano mama sužinojo apie ne pirmos stadijos vėžį savo kūne. Pamenu, kai kadaise, mama buvo išgązdinta, jog serga hepatitu B. Verkėme visi, o skausmas atslūgo, kai sužinojome, kad tai ne jis. Jei kas mums būtų pasakęs, kad tai tik pradžia, turbūt nebūtume patikėję. Mano atmintyje daug mažų epizodų susijusių su šių, praėjusių metų, išgyvenimais. Pats pirmasis suspaudžia širdį, vos tik pagalvojus...
Ramus vakaras. Kambaryje įjungta stalinė lempa bei dega šviestuvas. Keista, bet man patikdavo kartais būti apsuptai tiek daug šviesos. Įjungtas televizorius rodė įvairiasias vakaro laidas, tiesą pasakius televizoriaus net nežiūrėjau, tik klausiausi. Ant žemės telefonas priiminėjo sms žinutes. Taip pat ir aš ant žemės atsigulusi paišiau eskizus. Suklusau išgirdusi, kad atsidaro mano kambario durys. Įėjo mama. Ji man nusišypsojo, taip pat ir aš jai. Tai lyg pirmi mūsų žodžiai, tik pamačius viena kitą. Visą dieną nesimatėme, o pasisveikinimas- mūsų šypsenos. Ji lyg maža laputė įslinko į kambarį ir atsisėdo ant lovos. Per daug nekreipiau dėmesio, bet jaučiau kaip ji seka mano judesius, stebi, ką piešiu, kaip mano riešas judina pieštuką. Buvo keista, lyg koks šaltas prakaitas bėgo per nugarą. Mama prabilo:
- Ką veiki, saulyte?
Atsisukusi į mamą pamačiau jos pasakiškai šiltas akis. Skubiai atsakiau, kad tiesiog piešiu visokius niekučius. Mama džiaugėsi, kad bent kažkas panašus į tikrąjį save. Pasijuokusios iš tokio mamos komentaro tęsėme pokalbį. Sekantis mamos klausimas buvo retas, bet išgirsti jį buvo labai gera.
- Kaip tau sekasi?
- Gerai. O tau?
Geriau jau nebūčiau klausiusi šio klausimo. Pajutau mamos širdies plakimą, tokias kažko bijančias akis.
- Man irgi gerai, bet gali būti, kad nebebus taip gerai, kaipanksčiau.
Pamenu, kai staigiu judesiu pašokau link mamos. Mano pačios širdis nežinojo, ką daryti, plakti ar sustoti.
- Kaip tai?- suklusau ir laukiau atsakymo.
- Šiandiena buvau pas gydytoją, atidavė man visus tyrimus...
Mano akys jau nieko nebematė, aš tik stvėriau mamos rankas, stvėriausi mamos liemens. O ir mama prašė neverkti. Betašnegalėjau sustoti. Išgirdau mamos kūkčiojimą. Mamai net pabaigti sakinio neleidau, supratau iš anksčiau pasakytų žodžių, kad ramus gyvenimas baigėsi.
Klūpojau prieš mamą, padėjusi savo galvą jai ant kelių ir verkiau. Jaučiau jos rankas man ant galvos, jos glostė man plaukus ramindamos.
Taip norėjosi rėkti iš skausmo. Mamai slinko plaukai, ji lyso. Kartu su ja ir aš. Aš jutau ir stebėjau, kad ir ant mano galvos mažėja plaukų, kad išlipus iš vonios kuokštas palukų pasilikdavo joje. Sirgau kartu su ja, nenorėjau jos palikti.
Švitinimai, po to operacija. Pirmą dieną nuėjus į ligoninę man pasidarė taip silpna, kad vos nenualpau. Nubėgusi į toletą norėjosi vemti, bet to padaryti nepavyko. Mane purtė šaltis, visa buvau perbalusi. Atbėgusi sesuo padavė vandens bei saldainį. Drebančiais pirštais jį išviniojusi pakišau po liežuviu. bandžiau kaipnors nusigauti iki mamos palatos, turėjau laikytis į prie sienų prikabintus turėklus. Akyse aptemo, nors buvo ankstyvas vasaros rytas. Man buvo baisu. Bijojau, skaudu matyti brangiausią žmogų gulintį lovoje.Matyti, kaip jai skauda, kaip ji verkia žiūrėdama į savo mamą. Į savo mamą, kuri šokinėja aplink ją ir teiraujasi ar jai  ko noreikia paduoti. Skaudu, kai girdi jos aimanas iš skausmo. Operacija buvo sėkminga, vėžio nebebuvo, tačiau  švitinimai sugadino inkstų kanalėlius.
Turėjau išvažiuoti porai savaičių į užsienį. Parplauksi iš Vokietijos pirmu taikiniu važiavau pas mamą. Lankiausi ten kas dien. Du kartus per dieną. Mane jau net sesutės pažinodavo. Sveikindavausi su jomis, kaip su naujomis šeimos narėmis, nes žinojau, kaip jos padeda mano mamai. Išvis per dieną ten praleistavau apie 6-7 valandas. Iš vieno miesto galo į kitą vežiau jai būtinus daiktus, maistą. Mažai laiko praleisdavau su draugais. Net savo 18-tą gimtadienį buvau nusprendusi nešvęsti. Jį tik paminėjau su draugėmis, kuriosman padarė staigmeną. Tą pačią gimimo dienos vakarą išvažiavau pas senelius ir 18-tą gimtadienį sutikau su artimaisiais.
Būdavo, kad padėt turėjau ne tik mamai, bet ir jos palatos "draugėms". Geroji 4-to aukšto mergaitė, su kuria sveikinosi ir kuri visiems buvo gera. Mama dėl neveikiančio inksto turi vaikščioti su specialiu maišeliu išeinačiu iš inksto. Reikia  nueiti į tualetą išpilti jo turinį, nes jame kaupėsi šlapimas. Tai tęsiasi iki dabar.
Dėl chemijos procedūrų, kurias darė gan ilgą laiką, mamos kraujas žymiai pablogėjo. Teko netnutraukti chemijas. Visa laimė, kad tyrimai parodė- mamos kūne, to baisaus vėžio nebėra nei kvapo. Liko tik sutvarkyti inkstą. Vienam darai gerą, blogėja kitas. Kaip čia pritaikome su mama tokį pasakymą. Gelbėjom žarnyną, pakenkėme inkstui.
Turiu pasidžiaugti, kad jau už mėnesio mama vėl gulės ligoninėje ir jai sutvarkys tą inkstą. Inkstą, dėl kurio mamai nepatogu gyventi.
Noriu jai visko ko geriausio. Tikiu, kad tai pirmas žingsnis į vėl normalų gyvenimą.
P.S: praleidau tokais detales, jog 1) dėl šio vėžio mama neteko darbo. Ji yra šiuo metu jauna 42-jų metų pensininkė. 2) Mamai pagelbėju perišdama tą maišelį, darydama mini operacijas namuose. Tvarsčius keisti išmokau stulbinačiai greitai. Geriau pertvarstau, negu seselės.
3) AŠ LABAI MYLIU SAVO MAMĄ.
P.S.: Mylėkite savo artimuosius, kad po tonereiktų išgirsti  tokių žodžių: O tu rūpinsiesi šuniuku, jeigu manęs nebebus. (patikėkite tada nuryti skausmo negalėjau, ir vėl verkiau,kaip ir daugelį naktų)

kažkas, ką pasakyt nelengva

Aš prisimenu dienas, kai vėjas taršė mano plaukus, o man visai tai nerūpėjo. Susišuokuoji prie išeidama iš namų, o grįžti susivėlusi- kasdienė  rutina, kuri manęs visai negązdino. Vaikystė, ankstyva pauglystė, štai kaip tos dienos vadinamamos.  O dabar iš namų sunku išeiti nepažiūrėjus ar nenusitepusi, ar nei vienas plaukas nenukritęs taip, kaip nederėtų, kad būtų nukritęs. Po truputį žingsniuoju į pilnametystę. Vėlyvos pauglystės bėdos kankina. Nenoras mokytis, Noras tik šėlti. Mylėti ir būti mylimai. Štai čia ir yra mano bėda.

Pirmą kartą, tai ką norėtųsi išsakyti balsu išlieju ant balto juodrasčio  lapo kompiuterio ekrane.

MEILĖ 


Sunku suprasti, kas dedasi mano pačios galvoje, o bandau suprasti, kas dedasi mano mylimo žmogaus viduje. Kokiais vardais jis mane vadina, ar peikia, ar neapkenčia. O vis dėl to nesinorėtų, kad visos tokios negražios, nieko gero nežadančios mintys būtų tiesa.
Susipyksti, nors kartasi net nepanašu į susipikimą, tik vieną eilini mažą kivirčą, o jau ir kalbėti nenori. Pati prikalbi vėjų, o po to gailiesi, kad taip pasakei. Arba Jis tau kalba savo, kai bandai išaiškinti esamą situaciją.

O po velnių, kas iš tiesų ta meilė? Suprantu tik vieną besąlygišką meilę tėvams ar seneliams, broliui, seseriai. Žodžiu, žmonėms su kuriais augai, brendai. Su žmonėmis, kurie tavimi rūpinosi, kai net vaikščiot nemokėjai, tik pradėjai bręsti ir augti.

Dabar, kai vaikystę prisimenu tik nuotraukose ar video juostose, suprantu, kad užaugau. Kad dabar į savo širdį reikia priimti dar vieną žmogų, kuris kadanors (anksčiau ar vėliau) atneš dar kelis mažus žmogučius, kuriuos mylėsiu taip pat besąlygiškai kaip savo tėvus. O kaip dabar įvardinti tą jausmą, kai dar tik pradedu žengti koja kojon su žmogumi atėjusiu iš kitos šeimos į mano mažą pasaulį? SUSIŽAVĖJIMAS- per silpnas žodis. Jau praeita stadija. MEILĖ- čia jau ir sakyti ką sunku, reikia pagalvoti tvirtai. Tebunie tai meilė. Nes sugalvojau vieną "prikoliuką". Meilė mano gyvenime bus skirstoma į kelias kategorijas:
"1" Pirma: mažytė meilė- tada, kai jau nebežinai ar galima santykius apibūdinti kaip paprastą susižavėjimą ar meile.
"2" Antra: Meilė- tada, kai tas jausmas tikrai žinomas. Nėra tik susižavėjimo. Išduodi savo paslaptis, nebeslepi keiksmažodžių, negražių žodžių, nebijai pasirodyti nuoga, nepasidažiusi, neišsivaliusi dantų, nesusišukavus ir t.t. ir pan.Susipykę galvoja vienas apie kitą ir pamiršę principus parašo ar paskambina.
"3" Trečia: Stipri Meilė- tada, kai  žmogų pažįsti kaipnuluptą. galbūt jau net ir planuoji ilgą  gyvenimą praleisti tik su juo. Bet nepamiršti to, kad viskas gali ir kadanors pasibaigti tik dėl mažiausio nuklydimo į kairę, pvz: išdavystės.
"4" Ketvirta: Besąlygiška Meilė- dažniausiai tarp tėvų ir vaikų. Bet taip pogi retas atvejis tarp porų. Atleidžiama viskas: išdavystęs, primušimai, peiksmai ir t.t. Bet žinoma, pasitaiko tokių.

Ilgai pagalvojusi, ir kai dar suskirsčiau visą tą meilę, supratau, kad myliu. Susipykom, atsiprašiau vidury nakties parašiusi ir paprašiusi atleidimo.Galvoju dabar vien apie jį. Bet daugiau jam nieko nesakysiu. Kartais reikia pailsėti viens nuo kito. Tai pradžia mūsų antros meilės pakopos.

jausmai

 Širdyje jaučiu dalelę meilės
 Tokios, kokios nežino nieks.
 Tik aš, beprasmiška mergelė,
 Žinau ką reiškia tai patirt.


Man lyg šiol išnyra atvaizdas bernelio,
Kuris man šypsos akimis.
Tik jis supranta kad mylėti gali,
Žmogus su didele širdim.


Žmogus, nevisad jis bejausmis.
Praranda, verkia ašarom sūriom.
-Taip skauda širdį, noris krist,
Bet tai baugu, nenoris mirt.

Atsigauna jis tik metų bėgį,
Kai svetimi atmerkia jam akis.
Supranta, kad neviskas baigės
Šia, skausminga netektim.

Tylos para

Tyla kaip vienišas vaikas.
Kaip saugiausia paguoda ryte,
Kai viskas iš lėto pabunda,
Kai norisi slėptis rūke.
Bet slėpynės prasideda diena.
Slapstaisi, net pats nuo savęs.
Kaip norisi, kad nieks nesurastų,
Kad būtum kartu su aušra.

O vakaras ilgas tave sugražina
Į praeitį gilią su daug priežasčių,
Kodėl tu elgeisi kaip žaislas negyvas,
Kodėl tu sakei kad viskas puiku.

O naktis dovaną duoda,
Sapnus ir ramybės pilis.
Kad širdis surastų paguodą
Ir laimės pilnas akis.

Tie mažučiai norai

O aš taip norėčiau pakviest tave sušokt drugelių valsą. Tik mudu. Tik Aš ir Tu. Pievoje, tarp daugybės bičių ir spalvotų drugelių. O kaip norėčiau, kad tu sutiktum ir laikydamas mane savo glėbį suptum pagal netoliese ošiančio miško dainas.

Ir taip norėčiau, kad stipriai apkabintum. Be žodžių pasakytum, ką aš tau reiškiu, nes taip norėtūsi tiesos. Nuo melo pavargau. Aš taip norėčiau pakėlusi akis į tave matyti tą šypseną lyg saulę. Nuolat šildančią ir paguodžiančią ir, atrodo, skirtą tik man. Aš trokštu, kad ir tu mane sapnuotum, naktimis, kai už lango pilnatis stugsena į stiklą. Ir taip norėčiau, kad tos mažos svajonės, kada nors pasiektų ir tavo širdį. Graudu, bet tai tik maža dalis mažyčio mano noro.